Raganiai - nevaisingi mutantai turintys antgamtinių galių, kurias jie gauna specialių paruošimų ir treniruočių metu, kad galėtų dirbti kaip samdomi monstrų medžiotojai. Yra manoma (taip mano ir jie patys), kad jie neturi jausmų, nors tai ir nėra visiška tiesa. Geraltas iš Rivijos, pagrindinis Raganiaus ciklo veikėjas yra vienas iš garsiausių ir geriausiai žinomų raganių. Pats žodis "raganius" reiškia vyrą su minimaliais magiškais sugebėjimais.
Monstrai arba Atvaizdas raganiaus[]
Iš tiesų, nieko nėr bjauresnio už tuos monstrus, gamtos išvisas, raganiais vadinamus, mat yra tatai šlykščiausių apžavų ir velniavos vaisiai. Niekadėjai be doros ir sąžinės, tikri pragaro išperos, verti tik išgalabyti. Nėr tokiems kaip anie vietos tarpu dorų žmonių. O ta Kaer Morhena, kur anie nedorėliai veisiasi, kur savo baisingus darbus dirba, pridera nuo žemės paviršiaus nutrinti, o žymes, kad ir kokias, druska beigi salietra užberti. Valkiojasi po kraštą, įkyrūs beigi įžūlūs, apsišaukę blogio medžiokliais, vilkolakių tramdytojais, vampyrų galabintojais, lupa iš lengvatikių užmokesnį, o niekšingai pasipelnę traukia toliau ir artimiausiame mieste vėlei rezga panašias apgaulystes. Lengviausiai anie suranda kelią į paprasto, doro, neapsišvietusio kaimiečio trobą, mat tasai dėlei visų nelaimių ir blogų nutikimų greitas kaltinti kerus, visokeriopas netikroviškas baisenybes beigi šlykštynes, planetniko irgi piktosios dvasios eibes. Ką meldęsis dievams, ką šventyklon nešęs dosnią auką, prastuolis paskutinį varioką ryžtasi atiduoti nedorėliui raganiui, kliaudamasis, kadgi tasai raganius, tasai bedievis išsigimėlis gebėsiąs jo dalią perkalbėti ir nuo nelaimių išvaduoti. Nuo seno žinoma: kankindamas, skausmą keldamas ir myriop siųsdamas raganius pažinsta tokią begalinę saldybę, kokios normalus žmogus tik su teisėta pačia sugulęs, taigi, su sėklos išsiveržimu, ragauna. Todėlei kiekvienam aišku, jog taipogi ir šioje dirvoje raganius gamtos yr priešybė, besčžinis bjaurastingas išvisa, pragaro gelmenyse, juodžiausiuose bezdalynuose, užvisęs, mat bene tik patsai nelabasis gali iš skausmo irgi kančios semtis saldybės.
anonimas
Išbandymas žolėmis ir kita slaptingoji raganių veikla, savo akimis regėta[]
Į trečią dieną pasimirė visi vaikai, išskyrus vieną, vos dešimties sulaukusį bernaitį. Šisai, iki tolei blaškęsis siaubioje beprotystėje, ūmai krito paslikas, galiausiai apdujęs. Akys jo sustiklėjo, vaikis be atilsio stvarstė rankomis užtiesalą arba graibė orą, nelyginant gaudytų plunksnas. Kvėpavo garsiai švarkšdamas, visą išpylė šaltas, glitus, smirdantis prakaitas. Tuomet jam į gyslas vėlei įleista eliksyro, ir priepuolis atsikartojo. Šiuosyk paplūdo kraujas iš nosies, o kosulys virto traukuliais, po kurių vaikas visai nusilpo ir liovėsi judėjęs. Kitas dvi dienas požymiai nesimainė. Bernaičio oda, iki šiolei prakaitu nupilta, pasauso ir įkaito, pulsas, nors trūksmingas ir nebelygus, buvo vis dėlto gan stiprus, tik veikiau lėtas neigi greitas. Anei sykio vaikas jau nebebuvo atsipeikėjęs, anei rėkė, anei ką. Galop išaušo septintoji diena. Bernaitis pakirdo nelyg iš miego ir atsimerkė, o akys jo buvo tarytum gyvatės spangės...
Karla Demetija Krest, rankraštis, skirtas susipažinti išskirtinai tik Burtininkų Kapitulai
Užrašas ant Oksenfurto Universiteto Teisės Katedros sienos[]
Jei trokšti teisingumo, samdyk raganių.
Pasakos ir padavimai[]
Tuomet būrėja tarė raganiui: "Šit ką tau patarsiu - geležiniais batais aukis, imk geležinę lazdą. Geležimi avėdamas trauk į pasaulio kraštą, kelią lazda tikrink, ašaromis šlakstyk. Eik per ugnį ir per vandenį, nesustok ir atgalios nesidairyk. O kai kurpes jau visai nudrengsi ir geležinę lazdą sudilinsi, kai nuo vėjo ir kaitros akys taip pasaus, kad nė ašarėlės jose nebeliks, tuomet pasaulio krašte rasi tai, ko ieškai, ir tai, ką myli. Gal." Ir ėjo raganius per ugnį, per vandenį, ir atgalios nesidairė. Tik geležinėmis kurpėmis neapsiavė, geležinės lazdos neėmė. Pasiėmė tik savo raganišką kalaviją. Nepaklausė būrėjos. Ir gerai padarė, mat buvo tatai piktoji būrėja.
O tada burtininkė ir raganius susituokė ir iškėlė trankias vestuves. Ir aš ten buvau, midų vyna gėriau. Ir gyveno jiedu laimingai, bet labai trumpai. Jis pasimirė priprastai, nuo širdies smūgio. Neilgtruks ir ji užmerkė akis, o nuo ko - pasaka nutyli. Sako, iš širdgėlos ir ilgesio, tik kas tosiom pas
Žinomi Raganiai[]
Kategorija:Rasės